Šiais neribotų galimybių, nuolatinės dinamikos, „sėkmingo žmogaus“ mados laikais daugelis mūsų keliame sau klausimą – kurgi slypi ta tikroji laimė? Kiekvieną sekundę gauname daugybę naujos informacijos, anksčiau buvusios visuomenės vertybės keičiasi, todėl ne vieno galvoje susijaukia mintys beieškant „tikrojo“ savo gyvenimo kelio, „tikrųjų“ vertybių. Neribotos galimybės panaikina ribas, dabar panorėję galime užsisakyti lėktuvo bilietus ir po savaitės jau rūkyti cigarą Kuboje, medituoti Tibete ar dalyvauti safaryje Afrikoje. Arba įsidarbinti reporteriu Irake, gelbėtoju prie Australijos krantų, kilti karjeros laiptais kokioje Manheteno finansų kompanijoje, prekiauti nekilnojamu turtu Kanadoje. Juk reikia tik labai panorėti, mintys materializuojasi. Rodos, iki pilnos laimės ko daugiau ir bereikia. Tačiau kažkodėl knygynuose graibstyte graibstomos tokios knygos kaip „Laimės paslaptis“, „Rask gyvenimo balansą“, „10 žingsnių atrasti save“ (pavadinimai išgalvoti).
Bandysiu šį paradoksą paaiškinti. 1972 – aisiais Butano karalius Jigme Singye Wangchuck kaip alternatyvą BNP (Bendrajam Nacionaliniam Produktui) sugalvojo bendrąjį laimingumo laipsnį (Gross National Happiness). Remiantis skaičiavimais sudaromi pasaulio laimingumo žemėlapiai. Aptarkime rezultatus, kurie gana įdomūs – laimingiausi žmonės gyvena pietinėse Karibų jūros valstybėse, Indonezijos salose. Šį faktą galima paaiškinti šiltu klimatu. Juk patys neretai pavydime pietų Europos gyventojams jų geros nuotaikos, atsipalaidavusio požiūrio į viską. O ir patiems ten nuvažiavus atostogų kaip mat išgaruoja visi darbiniai stresai. Kaip gi nesišypsosi kai saulė šviečia? Tačiau pažvelkime į priešingą polių. Nelaimingiausi žmonės gyvena nuolatinę karo būseną išgyvenančiuose Irake, Afganistane, skurdo ir konfliktų nualintose Vidurio Afrikos valstybėse ir spėkite dar kur? Ogi „svajonių ir galimybių išsipildymo“ šalyje – JAV! Paaiškindamas šį fenomeną, pritarsiu Barry Schwartz, knygos “The Paradox of Choise” autoriui. Jis teigia, kad laisvės ir galimybių kiekis atvirkščiai proporcingas laimingumo lygiui. Pavydžiui, standartinis lietuvis – tai žuvelė, kuri didžiąją dalį gyvenimo tūnojo mažame akvariume. Ištrūkus į vandenyną ji iš įpratimo dar kurį laiką plaukioja akvariumo dydžio vandens plote, tačiau ilgainiui išdrįsta išplaukti į platesnius vandenis, susiduria su naujais pavojais, naujomis taisyklėmis. Jaunos žuvelės jau gimsta vandenyne, bet tai nereiškia kad joms lengviau. Nematydamos ribų, prisiimdamos 100% atsakomybę, kuria kryptim judėti jos nėra laimingos. Taigi mano pirmasis atsakymas, kaip rasti vidinę laimę – ištyrinėkite galimybes ir prisiėmę atsakomybę už savo veiksmus apsibrėžkite ribas. Vienam tai gali būti didesnis akvariumas, kitam – visa jūra.
Antrasis laimės receptas. Čia pakalbėsiu apie laimę, kuri pasiekiama tik per visą gyvenimą. Tai siekiamybė, galutinis mūsų tikslas. Jos ieškome ilgai, galbūt net visą gyvenimą, kelias link jos nėra nei trumpas, nei lengvas. Remiantis seniausiomis žmonijos žiniomis, pasaulis susideda iš dviejų polių, pavadinkime juos „Žeme“ir „Dangumi“. „Žemėje“ mes siekiame materialinės gerovės, stengiamės užsitikrinti finansiškai aprūpintą gyvenimą. Kylame karjeros laiptais, perkame butus, statomės namus, kaupiame turtą. Tai natūralu, nes pagal Maslou poreikių piramidę visų pirma tenkiname jos apatinėje dalyje esančius poreikius. Tai fiziologija, saugumas, socializacija, o po to – pripažinimas. Tenkinant fiziologinius ir socializius poreikius mums laimės teikia užtikrintas gyvenimas ir bendravimas su kitais. Šiame nuolatinio bėgimo, veikimo, dinamikos etape laimės suteikia išoriniai laimėjimai: naujas automobilis, aukštesnės pareigos, didesnis atlyginimas. Kuriame šeimas, auginame vaikus. Esame savo darbo, įvairių klubų nariai – tai suteikia priklausymo bendruomenei, saugumo jausmą. Pašaliname vieną iš trijų didžiųjų žmonijos baimių – baimę būti atstumtam.
Tačiau anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai to nepakanka. Bendraudamas su žmonėmis, kurie gyvenime, rodos, pasiekė visko, ko tik galima buvo tikėtis, radau vieną juos vienijantį bruožą. Jie kelia klausimus. Ar tai jau viskas? Ar užauginti vaikai, pastatytas namas, užaugintas medis yra viskas, ką jie galėjo šiame pasaulyje pasiekti? Ar tokia buvo jų gyvenimo misija? Dauguma tik senatvėje suvokia, kad visą gyvenimą skubėjo, vertėsi per galvą, rizikavo tik tam, kad vidinės ramybės būseną, statiką. Iš čia išplaukia mano antrasis atsakymas – laimė yra judėjimas ir ramybė. Skamba paradoksaliai – apibrėžimas susideda iš dviejų prieštaraujančių dalykų: judėjimo ir statikos. Tačiau su tuo reikia susitaikyti, nes šie abu poliai yra būtinos laimės dedamosios. Be ėjimo ir ieškojimo nerasime ramybės arba bent jau jos nevertinsime. Gyvenimas mums duotas tam, kad viską palaipsniui preitume, išsiugdytume patirtį, išmoktume pamokas. Kito kelio nėra. Todėl eikite ir tiesiog gyvenkite, laimė ateis savaime, kai jūs jos nusipelnysite!
Kam dar negana, galiu pateikti trečiąjį laimės receptą. Per savo gyvenimą pereiname per keturias egoistiškumo fazes. Iš pradžių siurbiame į save ir savo aplinką visus įmanomus resursus. Prisipildę ištiesiame plačiai rankas ir leidžiame savo sankaupomis pasinaudoti aplinkiniams. Po to seka chaoso laikotarpis, kai mūsų viduje vyksta egoizmo ir altruizmo kova. Paskutinė stadija – balansas. Ją galima laikyti laime. Mes natūraliai keliaujame per visas fazes svarbiausia yra kiekviename žingsnyje įžvelgti prasmę. Pavyzdžiui, turėdamas svajonę tapti odontologu, turi ilgus metus mokytis, dirbti jo padėjėju. Tikslo turėjimas, savo veiklos įprasminimas irgi yra laimė.
Ketvirtasis laimės receptas. Dėmesio! Tai trumpiausias ir mažiausiai pastangų reikalaujantis kelias. Jis vadinamas gebėjimu gyventi „čia ir dabar“, iš kiekvieno gyvenimo momento pasiimti viską, kas geriausia. Visiškai nesvarbu, ar jūs tvarkote sodą, skaitote knygą ar vykdote darbinį projektą. Tiesiog gyvenkite ta akimirka, susilaikykite nuo bet kokių pašalinių minčių. Pavyzdžiui, rašydamas šį straipsnį dabar laikau ant kelių kačiuką, kuris kaip ir maži vaikai negalvoja, iš kur jam reikės rytoj paimti maisto, nekelia klausimo ar užaugęs galės išbėgt į lauką „palakstyti“. Tiesiog žaidžia, vaikosi musę, tyrinėja aplinką, o pavargęs užmiega. Jam visiškai nesvarbu, kad dar ne naktis ir jam dar „nereikia“ miegoti. Tiesiog yra „čia ir dabar“. Pasimokykim iš jo, pasimokykim iš savo vaikų. Jei pusryčiaujate, tai tik apie valgymo procesą ir galvokite, jei bėgiojate parke – stebėkite gamtos harmoniją, visas problemas palikite nuošalyje. Išplaukia dar vienas vidinės laimės apibrėžimas – vidinė laimė yra negalvojimas apie ją!
Tiek trumpai apie visų mūsų siekiamybę – laimę. Man laimė yra judėjimas ir ramybė, tai nuolatinis išėjimas iš „komforto zonos“, ieškojimas su tikslu kažkada surasti ramybę. Tačiau tai ne jūsų laimė, jos jums reikės patiems paieškoti. Kad palengvinčiau pateikiu keletą kitų apibrėžimų:
Laimė – tai atsakomybės už save prisiėmimas ir ribų nusistatymas;
Laimė – tai balansas tarp egoizmo ir altruizmo;
Laimė – tai tikslų turėjimas, savo veiklos įpraminimas;
Laimė – tai gyvenimas „čia ir dabar“;
Laimė – tai jos neieškojimas ;
Laimė – tai buvimas savimi ir tarp savų.
Laimė – tai turtas ir materialinė gerovė.
Laimė – pripažinimas ir bendravimas.
Laimė – tai jausmas, kad esi reikalingas.
Laimė – susigyvenimas su savimi.
Laimė – tai savęs nugalėjimas, baimių įveikimas.
Laimė – tai aiškumo, užtikrintumo ir saugumo jausmas.
Laimė – tai nuolatinė dinamika, naujų dalykų atradimas.
Paskutinis žingsnis – sudarykite savo laimės receptą ir juo vadovaukitės:
Jūsų laimės receptas:
Sėkmės!
Laurynas Pečkaitis
nespejome atsakineti i
asmeninių galimybių atradimas ir gebėjimų ugdymas.
